NATURAL PERFUMERY
NATŪRALIOSIOS PARFUMERIJOS ISTORIJA: IŠTAKOS
Žinios apie kvapiąsias medžiagas atsirado labai seniai, tikriausiai jau paleolito epochoje, kai buvo atrasta ugnis. Pirmieji žmonės susidomėjo augalų rinkimu ir jų deginimu suprasdami, kad iš ugnies kyla kvapnūs dūmai, o kiekviena medžiaga kvepia skirtingai. Lotynų kalbos žoldis "perfume" verčiamas iš "per fumum" - per dūmus.
Iš šumerų paveldėjome pačius seniausius kvepalų receptus, aprašytus šimtuose IV tūkstantmečio pr. m. e. raidyno lentelių. Savo ruožtu Egiptas buvo šalis, palikusi mums įspūdingiausių įrodymų apie kvapų naudojimą kiekvienu gyvenimo ir mirties atveju bei kaip socialinės identifikacijos sistemą. Aleksandrija ir visas Senovės Egiptas labai greitai suteikė didelę reikšmę kvapams ir sukūrė kvepalų kultą. Dažniausiai jie buvo kuriami iš augalinio aliejaus arba gyvulinių riebalų, į kuriuos pridėdavo gėlių. Iš esmės kvepalai buvo naudojami dėl savo „mistinės“ funkcijos - jie tarnavo kaip tarpininkas tarp žmonių ir dievybių. Faraonai naudojo gausybę kvapiųjų medžiagų ir pigmentų savo kūnams kvepinti ir puošti. Kai kurios jų buvo naudojamos tik per religines apeigas ar laidotuves. Per pastarąsias kūnai buvo balzamuojami, kad galėtų gyventi amžinąjį gyvenimą, o dievų statulos, norint jas pagerbti, ištepiamos kvepiančia pomada. Kvapiųjų esencijų paminėjimų ir citatų dažnumas Artimųjų Rytų ir Egėjo jūros regiono administracinių rūmų įrašuose, dedikacijose ir Egipto hieroglifuose, Biblijoje ir Homero poemose rodo, kad šios medžiagos buvo naudojamos kasdien net ir kuklioje aplinkoje ir kad egzistavo kiekvienos gaminamos esencijos ir kvapo vertės skalė.
2003 m. atrastas Pyrgos kvepalų fabrikas, kuris iki šiol išlieka ankstyviausiu įrodymu, datuojamu antruoju tūkstantmečiu prieš Kristų, leido nustatyti kai kuriuos aromatinių kvapų išgavimo procesus ne tik tiriant vazų ir instrumentų funkcionalumą, bet ir atliekant archeometrinę analizę, kuri leido nustatyti kai kurias aromatines medžiagas, kurios buvo perdirbamos Pyrgos fabrike iki pražūtingo žemės drebėjimo, visam laikui sunaikinusio pramoninį kompleksą. Iš Pyrgos kvepalų fabrike rastų indų tipologijos pavyko nustatyti tris aromatinių medžiagų išgavimo būdus, kuriuos po daugelio šimtmečių aprašė Teofrastas (apie 270-285 m. pr. m. e.; „Apie kvapus“), Plinijus Vyresnysis (23-79 m. po Kr.; „Gamtos istorija“) ir Dioskuridas (apie 40-90 m. po Kr.; „Apie medicininę medžiagą“): žievių virimas, distiliacija ir maceracija šiltame vandenyje ar alyvuogių aliejuje. Kvepalų prekyba pasiekdavo tokias tolimas šalis kaip mitinė Punto šalis, Indija ir Baltijos šalys, kur buvo ieškoma smilkalų, pačiulių ar pilkojo gintaro. Mainai tarp Kipro ir Egipto greičiausiai prasidėjo II tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje, tačiau prekyba su Kipru išplito atsiradus Mikėnų hegemonijai, kuri organizavo sistemingą prekybą su visa rytine Viduržemio jūros dalimi.
Parfumerija buvo klestinti pramonė antikoje ir neatsiejama nuo daugelio senovės kultūros aspektų. Kvepalų pirkimas ir dovanojimas religinėms šventovėms nebuvo retas reiškinys, o literatūrinės nuorodos rodo, jog šventyklos buvo kvepiančios, kad nuramintų dievus. Sakoma, kad Atėnės šventykloje Eliso mieste, netoli Olimpijos, į sienų tinką buvo įmaišyta šafrano, todėl šventyklos vidus dar kvepėjo ir po daugelio metų. Kai kurie kvepalai turėjo ne tik kvapiųjų, bet ir gydomųjų savybių, pavyzdžiui, garsusis „Gileado balzamas“, minimas Biblijoje. Kedrų aliejus buvo naudojamas kaip antibakterinė priemonė ir vabzdžių repelentas, o taip pat stabdė mirusiųjų irimą kol buvo rengiamos laidotuvės. Senovės kvepalų pramonę skatino socialinio statuso siekis, o asmeninis piliečio kvapas neabejotinai rodė jo turtingumą ir rangą. Senovės graikai kasdienybėje naudojo kvapnius prieskonius, namus kvepino smilkalais, pokylius - gėlėmis ir nemažai dėmesio skyrė savo kūnams, panardindami juos į kvepiančius vandenis ir masažuodami tepalais bei aliejais. Aleksandro Didžiojo užkariavimų dėka, jų kvapų paletę papildė kvapai iš Indijos. Santalas, muskato riešutas, nardas ir daugelis kitų ingredientų paskatino šią naują kvapų revoliuciją. Tuo pat metu atsiranda ir gyvūninės kilmės medžiagų, tokių kaip muskusas, civetas ar ambra. Laikui bėgant graikai tampa tikrais kvepiančių produktų kūrimo ekspertais. Jie išranda enfleurage techniką, kuri naudojama ir šiandien. Jie leido gėlėms mirkti bronzinėse vazose, pripildytose aliejaus, kurį nuolat atnaujindavo. Kvepalai buvo supilstyti į keraminius, švino arba auksinius buteliukus, papuoštus įvairių mitų motyvais. Kvepalai galiausiai tampa malonumo sinonimu: rekomenduojama netgi padengti šnerves, kad būtų džiuginamos smegenys. Kvapų naudojimas įgavo poetiškų, romantiškų atspalvių. Už dramos ir žmogiškųjų tragedijų, įvairiais būdais susipynusių su istorija, iškilo žmogus, kurio pagrindinė savybė - būti grožio, harmonijos ir malonumo sinonimu.
Gaminant kvepalus buvo naudojami įvairūs ingredientai: gėlės, mediena, sėklos, šaknys, sultys, dervos, gyvūnų išskyros ir t. t. Visi šie komponentai buvo galimi, o kaip nešiklis buvo naudojami įvairūs aliejai. Kaip ir šiuolaikiniai kvepalai, geriausi senovės kvepalai buvo ne „vienos natos“, o sudaryti iš kvapų sluoksniavimo, kad būtų sukurtos viršutinės, „širdies“ (vidurinės) ir bazinės natos. Brangiausi graikų ir romėnų kvepalai buvo egzotiški rytietiški kvapai, kilę iš Artimųjų Rytų, Arabijos ir Užsachario Afrikos. Rožių aliejus, minimas jau Homero „Iliadoje“, buvo brangiausias Viduržemio jūros regione. Irisai, gaminami iš šakniastiebių, o ne iš žiedų, taip pat buvo labai geidžiami, kaip ir įvairios lelijų rūšys. Šafranas buvo naudojamas kaip atskiras kvepalų kvapas arba derinamas su kitais kvapais. Romėnai mėgo jį naudoti kaip miltelius, apibarstydami patalynę ir interjero detales. Geriausios bazinės natos, kurios stabilizavo ir pabrėžė širdies ir viršutines natas, buvo muskusas ir civetas (muskusinio elnio patino ir Afrikos civeto (į katę panašaus žinduolio) išskyros).
Senovės romėnai sekė graikų pėdomis, kvepino savo kūnus, drabužius, namus, gydyklas, gatves, gyvūnus ir maistą. Sakoma, kad Neronas Domus Aurea pastatė kambarį su perforuotomis lubomis, pro kurias banketų metu buvo mėtomi rožių žiedlapiai. Prieskonius ir kvapiuosius aliejus romėnai su savimi pasiimdavo net eidami į karą. Aliejais mirkydavo vėliavas, palapines, laivų bures, kad suteiktų drąsos kariams. Per prabangius banketus svečiai patirdavo įstabių potyrių: vaišindavosi šparagais, išmirkytais kvapniuose aliejuose, apipurškiami kvepiančiu vandeniu ir kviečiami ragauti rožių aromato vyno stebint balandžių, kurių plunksnos buvo išmirkytos kvepalais, paleidimą. Netoli vienos iš pagrindinių Romos alėjų buvo įsikūręs parfumerių rajonas. Romėnai rinkosi į šias kvapų parduotuves ieškodami naujos, madingos esencijos. Čia taip pat buvo kuriami ir skleidžiami gandai. Parfumeriai iš šio klestinčio verslo susikrovė turtus. Kvepalai pildomi jau ne į keraminius, o į stiklinius buteliukus. Tačiau šis kvapų šėlsmas brangiai kainuoja Romos didikams ir visai imperijai. Romos imperijos žlugimas (476 m. po Kr.) taip pat žymėjo viduramžių pradžią, kai Vakaruose kvapų menas išgyveno tamsų periodą, bet Rytuose jis vis dar klestėjo.
Šaltiniai:
https://necolebitchie.com/what-is-the-origin-of-perfume/?
https://www.researchgate.net/publication/332401433_Perfume_theme_park
Sekanti istorija apie Viduramžių laikotarpį.