Po gotų invazijos į Romos imperiją 410 m., Roma buvo apiplėšta ir smarkiai susilpnėjo. Imperija žlugo po kelių dešimtmečių. Romos spindesys ir kvapų manija išnyko iš Vakarų pasaulio, atgimusi Bizantijos imperijoje. Ten bajorai vis dar puoselėjo graikų-lotynų gyvenimo būdą, o kvepalai užėmė svarbią vietą, naudojami itin rafinuotai. Vakaruose kvepalų gamyba nuo V iki XI a. beveik išnyko. Net religinės ir kosmetinės kvepalų funkcijos, populiarios Antikoje, tapo nebeaktualios. Šį kvepalų nuosmukį galima paaiškinti religiniais motyvais. Viduramžiais krikščionybė tapo pagrindine religija, o dvasininkai griežtai smerkė pasaulietinį kvepalų naudojimą, laikydami jį moralės normų pažeidimu ir pagoniškų tradicijų simboliu.

Atsižvelgiant į šias naujas rekomendacijas, kvapai nebebuvo patrauklumo ženklas, o viduramžiais tam tikri augalai buvo naudojami tik dėl jų gydomųjų savybių. Tuo metu vienuoliai vienuolynų soduose augino įvairius aromatinius augalus, tokius kaip levandos, rozmarinai ar šalavijai. Surinktos žolelės ir prieskoniai buvo naudojami įvairioms kvapnioms kompozicijoms kurti. Šios kvapniosios medžiagos padėjo apsisaugoti nuo „blogo oro“ ir gydyti įvairias ligas. Tuo metu buvo manoma, kad blogi kvapai yra ligų nešėjai, patenkantys į kūną įkvepiant. Vaistininkystė ir kvepalų gamyba buvo glaudžiai susijusios.

Susidomėjimas kvepalais viduramžiais smarkiai sumažėjo, todėl kai kurie kvapai ilgam buvo užmiršti. Tačiau kryžiaus žygiai (1100–1290 m.) ir prekybos su Rytais plėtra atvėrė naujas galimybes atrasti dar nežinomus kvapus. Dėl strateginės padėties jūrų prekybos kelių kryžkelėje, Venecija X–XV a. tapo nauju kvepalų centru. Miestas užtikrino vis reguliaresnį kvapiųjų produktų tiekimą – per jį keliavo kamparas, muskatų riešutai, pipirai. Arabų pasaulio įtaka ir didėjantis higienos poreikis prisidėjo prie kvepalų atgimimo.

Pamažu prieskoniai ir nauji kvapai vėl tapo Vakarų gyventojų kasdienybės dalimi. Šalia tuo metu populiarių gėlių aromatų atsirado šilti ir intensyvūs kvapai, tokie kaip muskusas, ambra, santalas ar mira. Be naujų kvapų iš Rytų atkeliavo ir nauji kvapnūs ritualai, kurie sužavėjo turtinguosius vakariečius. XII a. atsirado pomanderis – auksinis ar sidabrinis tuščiaviduris rutulys, užpildytas kvapiomis medžiagomis (muskusu, ambra, civetu). Jį nešiojo turtingieji kaip gydomąją priemonę ir statuso simbolį.

Viduramžiais, priešingai populiariems stereotipams, švara ir kvepalai tapo svarbiu rūpesčiu. Per prabangias puotas šeimininkai siūlydavo kvapnaus vandens dubenis rankoms plauti, nes valgoma buvo pirštais. Turtingos damos mėgo levandų ir apelsinų žiedų kvapus, slėpdavo gėles po sijonais ar laikydavo kvapių miltelių maišelius skalbiniuose.

Tuo metu maudynės buvo visų mėgstamas ritualas. Aristokratai namuose maudydavosi dideliuose metaliniuose, akmeniniuose ar mediniuose kubiluose, uždengtuose audiniu ir pripildytuose kvapiųjų prieskonių. Paprasti žmonės lankydavosi viešosiose pirtyse, kur už nedidelę kainą galėjo mėgautis karštomis, kvapniomis voniomis. Šios pirtys buvo susitikimų vietos, kur vyrai ir moterys kartu atsipalaiduodavo. Po maudynių buvo galima pratęsti malonumus – kai kuriose pirtyse buvo įrengtos lovos su baldakimais, kviečiančios pasimėgauti romantiška draugija.

Tačiau nuo 1348 m. žymiausi to meto gydytojai ėmė atkalbinėti nuo šios praktikos, ypač karštų maudynių, teigdami, kad jos atveria poras ir leidžia bakterijoms patekti į kūną. Bažnyčios spaudimas, smerkiantis pirtis kaip ištvirkavimo vietas, kartu su medicininėmis rekomendacijomis lėmė, kad Renesanso pradžioje viešosios pirtys buvo galutinai uždarytos.

Juodosios mirties metu kvepalai tapo svarbia kovos su pandemija priemone. Buvo naudojami „anti-maro“ preparatai, sudaryti iš rozmarinų, pelynų, mėtų ir kamparo. Namuose deginami laurų lapai ar rozmarinai valė orą, o kūnai buvo tepami kvapiaisiais mišiniais.

Arabų įtaka vėl suvaidino lemiamą vaidmenį pristatant naują kvepalų gamybos formą – distiliavimą naudojant alkoholį ir specialius įrenginius, tokius kaip distiliatoriai ir spiralės. XII a. Salerne, Italijoje, vaistininkai pradėjo eksperimentuoti, siekdami pakeisti iki tol kvepalų gamyboje naudotą aliejų. Jie atrado kaip išgauti etanolį, tuo metu vadintą „vyno spiritu“. Šis laikotarpis žymi esminį žingsnį kvepalų gamybos technologijų evoliucijoje, atverdamas kelią naujai alkoholio pagrindu kvepalų rūšiai. Kvapai tapo lengvesni ir gaivesni. XIV a. atsirado „Vengrijos karalienės vanduo“ (L'Eau de la Reine de Hongrie) – alkoholio ir rozmarinų mišinys, sulaukęs milžiniško populiarumo. Šiuo vandeniu buvo trinami kūnai, siekiant apsisaugoti nuo infekcijų, o kai kurie jį net gėrė, tikėdami jo išskirtinėmis gydomosiomis savybėmis.

Viduramžių pabaigoje maudynės pradėtos laikyti pavojingomis dėl vandens baimės, todėl Renesanse kvapnūs ritualai pasikeitė. Turtingesni visuomenės sluoksniai ėmė naudoti aromatinius actus kaip maudynių pakaitalą.

Šaltiniai:

https://www.carrementbelle.com/blog/en/2019/10/02/perfume-middle-ages/

Le Guérer, A. (1990). Scent: The Mysterious and Essential Powers of Smell

https://en.wikipedia.org/wiki/Hungary_water

Sekanti istorija apie Renesanso laikotarpį