Žinios apie kvapiąsias medžiagas atsirado labai seniai, tikriausiai jau paleolito epochoje, kai buvo atrasta ugnis. Pirmieji žmonės susidomėjo augalų rinkimu ir jų deginimu, suprasdami, kad iš ugnies kyla kvapnūs dūmai, o kiekviena medžiaga kvepia skirtingai. Lotynų kalbos žodis „perfume“ kildinamas iš „per fumum“ – „per dūmus“.

Iš šumerų paveldėjome pačius seniausius kvepalų receptus, aprašytus šimtuose IV tūkstantmečio pr. m. e. lentelių. Egiptas, savo ruožtu, buvo šalis, palikusi įspūdingiausius įrodymus apie kvapų naudojimą kiekvienu gyvenimo ir mirties atveju, taip pat kaip socialinės identifikacijos sistemą. Aleksandrija ir visas Senovės Egiptas labai greitai suteikė didelę reikšmę kvapams ir sukūrė kvepalų kultą. Dažniausiai jie buvo gaminami iš augalinio aliejaus arba gyvulinių riebalų, į kuriuos buvo dedama gėlių. Iš esmės kvepalai buvo naudojami dėl savo „mistinės“ funkcijos – jie tarnavo kaip tarpininkas tarp žmonių ir dievybių. Faraonai gausiai naudojo kvapiąsias medžiagas ir pigmentus savo kūnams kvepinti bei puošti. Kai kurios jų buvo naudojamos tik per religines apeigas ar laidotuves. Pastarųjų metu kūnai buvo balzamuojami, kad galėtų gyventi amžinąjį gyvenimą, o dievų statulos, norint jas pagerbti, ištepamos kvepiančia pomada. Kvapiųjų esencijų paminėjimų gausa Artimųjų Rytų ir Egėjo jūros regiono administraciniuose įrašuose, dedikacijose, Egipto hieroglifuose, Biblijoje ir Homero kūriniuose rodo, kad šios medžiagos buvo naudojamos kasdien net ir kuklioje aplinkoje, o kiekviena esencija turėjo savo vertės skalę.

2003 m. atrastas Pyrgos kvepalų fabrikas – ankstyviausias žinomas įrodymas, datuojamas antruoju tūkstantmečiu pr. Kr. Jis leido nustatyti kai kuriuos aromatinių kvapų išgavimo procesus ne tik tiriant vazų ir instrumentų funkcionalumą, bet ir atliekant archeometrinę analizę, kurios metu identifikuotos fabrike perdirbtos aromatinės medžiagos. Fabrikas buvo sunaikintas pražūtingo žemės drebėjimo, tačiau iš rastų indų tipologijos pavyko nustatyti tris aromatinių medžiagų išgavimo būdus, kuriuos po šimtmečių aprašė Teofrastas (apie 270–285 m. pr. m. e.; „Apie kvapus“), Plinijus Vyresnysis (23–79 m. po Kr.; „Gamtos istorija“) ir Dioskoridas (apie 40–90 m. po Kr.; „Apie medicininę medžiagą“): žievių virimas, distiliacija ir maceracija šiltame vandenyje ar alyvuogių aliejuje. Kvepalų prekyba pasiekdavo tokias tolimas šalis kaip mitinė Punto šalis, Indija ar Baltijos regionas, kur buvo ieškoma smilkalų, pačiulių ar gintaro. Mainai tarp Kipro ir Egipto greičiausiai prasidėjo II tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje, tačiau prekyba išplito atsiradus Mikėnų hegemonijai, kuri organizavo sistemingus mainus visoje rytinėje Viduržemio jūros dalyje.

Antikoje parfumerija buvo klestinti pramonė ir neatsiejama nuo daugelio senovės kultūros aspektų. Kvepalų pirkimas ir dovanojimas religinėms šventovėms nebuvo retas reiškinys, o literatūriniai šaltiniai rodo, kad šventyklos būdavo kvepinamos norint nuraminti dievus. Pasakojama, kad Atėnės šventykloje Eliso mieste, netoli Olimpijos, į sienų tinką buvo įmaišyta šafrano, todėl net po daugelio metų vidus skleidė kvapą. Kai kurie kvepalai turėjo ne tik aromatinių, bet ir gydomųjų savybių – garsusis „Gileado balzamas“, minimas Biblijoje, buvo vienas jų. Kedrų aliejus buvo naudojamas kaip antibakterinė priemonė ir vabzdžių repelentas, taip pat stabdė mirusiųjų irimą laidotuvių metu. Senovės kvepalų pramonę skatino socialinio statuso siekis: asmens kvapas neabejotinai rodė jo turtus ir rangą. Graikai kasdien naudojo kvapnius prieskonius, namus kvepino smilkalais, pokylius – gėlėmis, o savo kūnams skirdavo daug dėmesio, panardindami juos į kvapnius vandenis bei masažuodami tepalais ir aliejais. Aleksandro Didžiojo užkariavimų dėka kvapų paletę papildė ingredientai iš Indijos: santalas, muskato riešutas, nardas ir daugelis kitų. Tuo pat metu pradėtos naudoti ir gyvūninės kilmės medžiagos, tokios kaip muskusas, civetas ar ambra. Laikui bėgant graikai tapo tikrais parfumerijos ekspertais: jie išrado enfleurage techniką, naudojamą iki šiol. Gėlės būdavo mirkomos bronzinėse vazose su aliejumi, kurį nuolat atnaujindavo. Kvepalai buvo pilstomi į keraminius, švino ar auksinius buteliukus, puoštus mitų motyvais. Kvapai tapo malonumo sinonimu – netgi rekomenduota tepti šnerves, kad būtų džiuginamos smegenys. Kvapų vartojimas įgavo poetiškų ir romantiškų atspalvių. Už dramos ir žmogiškųjų tragedijų slypėjo žmogus, kurio pagrindinė savybė buvo būti grožio, harmonijos ir malonumo sinonimu.

Kvepalams gaminti buvo naudojami įvairūs ingredientai: gėlės, mediena, sėklos, šaknys, sultys, dervos, gyvūnų išskyros ir kt. Visi šie komponentai buvo maišomi su įvairiais aliejais, kurie veikė kaip nešikliai. Kaip ir šiuolaikiniai kvepalai, geriausi senovės aromatai neapsiribojo viena nata, o buvo sudaryti iš kvapų sluoksniavimo – viršutinių, širdies (viduriniųjų) ir bazinių natų. Brangiausi graikų ir romėnų kvepalai buvo egzotiški rytietiški kvapai, kilę iš Artimųjų Rytų, Arabijos ar Užsachario Afrikos. Rožių aliejus, minimas jau Homero „Iliadoje“, buvo brangiausias Viduržemio jūros regione. Irisai (iš šakniastiebių, o ne iš žiedų) ir įvairios lelijų rūšys taip pat buvo labai vertinami. Šafranas buvo naudojamas tiek atskirai, tiek derinamas su kitais kvapais. Romėnai mėgo jį naudoti kaip miltelius, barstydami patalynę ar interjero detales. Geriausios bazinės natos, stabilizavusios ir pabrėžusios kitus kvapus, buvo muskusas ir civetas (muskusinio elnio patino ir Afrikos civeto (į katę panašaus žinduolio) išskyros).

Senovės romėnai sekė graikų pėdomis – jie kvepino savo kūnus, drabužius, namus, gydyklas, gatves, gyvūnus ir net maistą. Sakoma, kad Neronas „Auksiniuose rūmuose“ buvo įrengęs kambarį su perforuotomis lubomis, pro kurias banketų metu buvo barstomi rožių žiedlapiai. Romėnai kvapniuosius aliejus pasiimdavo net į karą – jais mirkydavo vėliavas, palapines, laivų bures, kad įkvėptų kariams drąsos. Per prabangius banketus svečiai patirdavo ypatingų įspūdžių: vaišindavosi šparagais, išmirkytais aromatiniuose aliejuose, būdavo apipurškiami kvepiančiu vandeniu, ragavo rožių aromato vyną, o paleisti balandžiai, kurių sparnai būdavo iškvepinti, dar labiau stiprindavo šventinę atmosferą. Netoli vienos pagrindinių Romos alėjų buvo parfumerių kvartalas, kur žmonės rinkdavosi ieškodami naujų esencijų ir kartu skleisdami gandus. Parfumeriai iš šio klestinčio verslo susikrovė didžiulius turtus. Kvepalai jau buvo pilstomi nebe į keraminius, o į stiklinius buteliukus. Tačiau šis kvapų šėlsmas brangiai kainavo tiek Romos didikams, tiek visai imperijai. Romos imperijos žlugimas (476 m. po Kr.) žymėjo ir viduramžių pradžią, kai Vakaruose kvapų menas išgyveno tamsųjį laikotarpį, o Rytuose jis ir toliau klestėjo.

Sekanti istorija apie Viduramžių laikotarpį.

Senžią, kai Vakaruose kvapų m