Renesansas – tai istorinis laikotarpis, paženklintas didžiaisiais atradimais, kurie stipriai paveikė mūsų modernų pasaulį. Šis meno ir literatūros klestėjimo metas tapo svarbus ir šiuolaikinei parfumerijai – tiek techniniu, tiek kvapų požiūriu.

Kaip žinome iš istorijos, XV amžiuje Johanas Gutenbergas padarė perversmą išradęs spausdinimo presą. Iš pirmo žvilgsnio ryšys tarp spaudos ir parfumerijos neatrodo akivaizdus, tačiau būtent spauda leido išsaugoti ant popieriaus daugybę veikalų, kuriuose buvo pateikiami kvepalų ir kvapiųjų vandenų receptai. Šių knygų dėka parfumerijos meistriškumas – nuo esencijų gamybos iki jų išsaugojimo – išplito po visą Europą. Daugiausia italų ir prancūzų kalbomis parašyti rinkiniai padėjo skleisti žinias apie kvapų meną, o jų formulės keliavo iš šalies į šalį.

Dar viduramžiais parfumerijos raidą ženklino alkoholio distiliavimo atradimai. Renesanso laikais ši technika toliau tobulėjo – vis plačiau buvo naudojamos spiralės garų kondensacijai ir aušinimui, o varinius distiliatorius pamažu pakeitė stikliniai. Stiklas, būdamas neutralus, nedarė įtakos galutiniam kvapui. Kietieji kvepalai ėmė nykti, juos pakeitė skystieji – kvapieji vandenys.
Mokslininkai, siekdami naujų aromatų, ėmėsi didelio masto tyrimų – alchemiją pakeitė chemija, o esencijų kokybė ženkliai pagerėjo.

Be techninių atradimų, labai išsiplėtė ir žaliavų įvairovė. Nuo XII amžiaus Europą pasiekdavo nauji kvapai iš Kryžiaus žygių, tačiau Renesanso metu kvepalų pasaulis išgyveno tikrą šuolį dėka jūrinių kelionių, kurias surengė didieji atradėjai – Kristupas Kolumbas, Magelanas ir Vasko da Gama. Atsivėrus naujiems prekybos keliams, Kolumbas iš Naujojo pasaulio atvežė iki tol nežinomus kvapus: vanilę, Meksikos kopalą, kakavą, tabaką, Tolu ir Peru balzamą. Iš Indijos atplaukė cinamonas, Sumatros benzoinas, imbieras, pipirai ir gvazdikėliai.

Šių ekspedicijų dėka žmonės įgijo prieigą ne tik prie naujų kvapiųjų žaliavų, bet ir prie rytietiškos patirties, susijusios su prieskonių bei gėlių auginimu ir ekstrakcija. Dėl strateginės padėties Venecija ilgą laiką buvo pagrindinis parfumerijos prekybos centras, tačiau nauji Ispanijos ir Portugalijos atrasti keliai nutraukė jos monopolį.

Didžiausi Renesanso meistrai buvo ispanai ir italai. Ispanai perėmė arabų parfumerijos žinias, o italai pasinaudojo savo krašto turtu ir aristokratų aistra kvapams. Net kunigaikščiai patys kūrė savo esencijas!

Prancūzijoje karalius Pranciškus I, meno globėjas ir prabangos mylėtojas, sustiprino ryšius su Italija – jo sūnus Henrikas II vedė Kotryną Mediči. Šios santuokos dėka Prancūzija įžengė į parfumerijos pasaulį. Kotryna į Paryžių atsivežė savo asmeninį parfumerį Renato Bjanką, geriau žinomą kaip René Florentinietis, kuris netrukus išgarsėjo ir įkūrė kvepalų (bei, kaip skleidė gandai, nuodų) dirbtuvę Paryžiuje.
Italų parfumeriai, pajutę sėkmę, taip pat ėmė kurtis Prancūzijos sostinėje. Tuo metu Graso miestas išgarsėjo kaip kvapiųjų augalų auginimo centras.

Po maro epidemijų visuomenėje įsigalėjo maudymosi baimė. Viešosios pirtys buvo uždarytos, o asmeninė higiena nyko. Manyta, kad vanduo gali patekti į kūną ir „įleisti“ ligą. Tuo metu išvaizda tapo svarbesnė nei švara. XVI amžiuje žmonės „prausėsi“ retai ir paviršutiniškai, tiesiog nuvalydami odą kvapiais audiniais. Sakoma, kad Prancūzijos karalius Liudvikas XIV maudėsi… kartą per metus!

Kvepalai Renesanso laikais buvo naudojami blogam kūno kvapui maskuoti. Kadangi higiena buvo menka, kvapai tapo itin stiprūs ir sunkūs. Populiarūs buvo gyvūninės kilmės kvapai – muskusas ar ambra – dėl jų intensyvumo ir afrodiziakinių savybių. Naudota ir jazminų, tuberozų esencija.

Šiame kontekste atsirado ir garsioji kvepianti pirštinė, gaminama Grase. Šis išradimas paskatino susiformuoti naujai profesinei gildijai – Pirštinių ir kvepalų gamintojų cechui, kuris įgijo monopolį parfumerijos prekyboje. Nuo tada Graso miestas tapo Europos parfumerijos sostine.

Kvapai užvaldė viską – jais kvepėjo kūnai, perukai, drabužiai, maistas, net tabakas ir gyvūnai. Netgi mažus šuniukus ar paukščius kvepindavo aromatinėmis esencijomis. Namai prisipildydavo kvapo – džiovintų gėlių pagalvėlės, smilkalai, kvapų indeliai buvo neatsiejama aristokratijos kasdienybė.

Kaip ir ankstesniais amžiais, kvepalai buvo laikomi apsauga nuo ligų. Viduramžių pomanderis – mažas aromatinis rutuliukas – tebebuvo nešiojamas turtingųjų. Vėliau jį pakeitė glandė – mažas kvapus maišelis.
Marų metu gydytojai vilkėjo ilgus apsauginius apsiaustus ir dėvėjo kaukes su ilgu snapu, prikimštu žolelių, kad apsisaugotų nuo „blogo oro“.

Kvepalai tapo ir higienos, ir apsaugos priemone. Tuo metu manyta, kad kvapios medžiagos – gyvūninės ar augalinės – turi gydomųjų savybių. Kvapieji vandenys buvo vartojami ir vidiniam kraujo ir organų valymui. Medicinos ir parfumerijos ryšys Renesanso laikais buvo itin glaudus.

XVIII amžius, filosofijos, literatūros ir revoliucijos metas, laikomas kvepalų aukso amžiumi.

Karalius Liudvikas XV tęsė tradicijas, o jo dvaras Versalyje garsėjo visoje Europoje kaip „Kvapnusis dvaras“. Kiekvieną dieną skleidėsi nauji aromatai, o išlaidos kvepalams viršijo net maisto sąnaudas!
Kvepalų paklausa augo, atsirado pirmieji didieji parfumerijos namai – Piver, Lubin Prancūzijoje ir Floris Londone.

XVIII amžiaus viduryje įvyko lūžis – nuo sunkių, kvapus maskuojančių aromatų pereita prie gaivesnių, švelnesnių kompozicijų. Tuo metu iš Vokietijos atkeliavo naujovė – Kelno vanduo (Eau de Cologne), kuris iškart pavergė visuomenę. Juo buvo kvėpinamasi įvairiai – netgi geriant ar vartojant mediciniškai!

Namai buvo puošiami šviežiais potpourri indeliais iš sidabro ar porceliano. Gyvūninės kilmės kvapai – muskusas, civetas ir ambra – traukėsi, o juos pakeitė gėlių ir vaisių aromatai.

Sekanti istorija apie XIX ir XX a.