Po gotų invazijos į Romos imperiją 410 m. Roma buvo apiplėšta ir smarkiai susilpnėjo. Imperija žlugo po kelių dešimtmečių. Romos spindesys ir kvapų manija išnyko iš Vakarų pasaulio, tačiau atgimė Bizantijos imperijoje. Ten bajorai vis dar puoselėjo graikų–lotynų gyvenimo būdą, o kvepalai užėmė svarbią vietą ir buvo naudojami itin rafinuotai. Vakaruose kvepalų gamyba nuo V iki XI a. beveik išnyko. Net religinės ir kosmetinės jų funkcijos, populiarios Antikoje, tapo nebeaktualios. Šį kvepalų nuosmukį galima paaiškinti religiniais motyvais: viduramžiais krikščionybė tapo pagrindine religija, o dvasininkai griežtai smerkė pasaulietinį kvepalų naudojimą, laikydami jį moralės normų pažeidimu ir pagoniškų tradicijų simboliu.

Atsižvelgiant į šias naujas nuostatas, kvapai nebebuvo patrauklumo ženklas, o viduramžiais tam tikri augalai buvo naudojami tik dėl gydomųjų savybių. Tuo metu vienuoliai vienuolynų soduose augino įvairius aromatinius augalus – levandas, rozmarinus, šalavijus. Surinktos žolelės ir prieskoniai buvo naudojami kvapnioms kompozicijoms kurti. Šios priemonės padėdavo apsisaugoti nuo „blogo oro“ ir gydyti ligas. Buvo manoma, kad blogi kvapai yra ligų nešėjai, patenkantys į kūną per kvėpavimą. Taigi vaistininkystė ir kvepalų gamyba buvo glaudžiai susijusios.

Pamažu prieskoniai ir nauji kvapai vėl tapo Vakarų gyventojų kasdienybės dalimi. Greta tuo metu populiarių gėlių aromatų atsirado šilti ir intensyvūs kvapai – muskusas, ambra, santalas, mira. Kartu su naujais kvapais iš Rytų atkeliavo ir kvapnūs ritualai, kurie sužavėjo turtinguosius vakariečius. XII a. atsirado pomanderis – auksinis ar sidabrinis tuščiaviduris rutulys, užpildytas kvapiomis medžiagomis (muskusu, ambra, civetu). Jį nešiojo turtingieji kaip gydomąją priemonę ir statuso simbolį.

Viduramžiais, priešingai populiariems stereotipams, švara ir kvepalai tapo svarbiu rūpesčiu. Per prabangias puotas šeimininkai siūlydavo kvapnaus vandens dubenis rankoms plauti, nes valgoma buvo pirštais. Turtingos damos mėgo levandų ir apelsinų žiedų kvapus, slėpdavo gėles po sijonais ar laikydavo skalbiniuose kvapiuosius miltelius mažuose maišeliuose.

Maudynės tuo metu buvo mėgstamas ritualas. Aristokratai namuose maudydavosi dideliuose metaliniuose, akmeniniuose ar mediniuose kubiluose, uždengtuose audiniu ir pripildytuose kvapiųjų prieskonių. Paprasti žmonės lankydavosi viešosiose pirtyse, kur už nedidelę kainą galėdavo mėgautis karštomis, kvapniomis voniomis. Šios pirtys buvo tikros susitikimų vietos, kur vyrai ir moterys kartu atsipalaiduodavo. Po maudynių buvo galima pratęsti malonumus – kai kuriose pirtyse buvo įrengtos lovos su baldakimais, kviečiančios pasimėgauti romantiška draugija.

Nuo 1348 m. žymiausi gydytojai ėmė atkalbinėti nuo šios praktikos, ypač karštų maudynių, teigdami, kad jos atveria poras ir leidžia bakterijoms patekti į kūną. Bažnyčios spaudimas, smerkiantis pirtis kaip ištvirkavimo vietas, kartu su medicininėmis rekomendacijomis lėmė, kad Renesanso pradžioje viešosios pirtys buvo galutinai uždarytos.

Juodosios mirties metu kvepalai tapo svarbia kovos su pandemija priemone. Buvo naudojami „anti-maro“ preparatai, sudaryti iš rozmarinų, pelynų, mėtų, kamparo. Namuose deginami laurų lapai ar rozmarinai valė orą, o kūnai buvo tepami kvapiaisiais mišiniais.

Arabų įtaka vėl suvaidino lemiamą vaidmenį, pristatant naują kvepalų gamybos formą – distiliavimą naudojant alkoholį ir specialius įrenginius, tokius kaip distiliatoriai ir spiralės. XII a. Salerne, Italijoje, vaistininkai pradėjo eksperimentuoti, siekdami pakeisti iki tol naudotą aliejų. Jie atrado, kaip išgauti etanolį, tuo metu vadintą „vyno spiritu“. Šis laikotarpis žymi esminį žingsnį kvepalų gamybos technologijų evoliucijoje, atverdamas kelią naujai, alkoholio pagrindu kuriamai parfumerijai. Kvapai tapo lengvesni ir gaivesni. XIV a. atsirado „Vengrijos karalienės vanduo“ (L'Eau de la Reine de Hongrie) – alkoholio ir rozmarinų mišinys, sulaukęs milžiniško populiarumo. Juo buvo trinami kūnai, siekiant apsisaugoti nuo infekcijų, o kai kurie net jį gėrė, tikėdami ypatingomis gydomosiomis savybėmis.

Viduramžių pabaigoje maudynės pradėtos laikyti pavojingomis dėl vandens baimės, todėl Renesanse kvapnūs ritualai pasikeitė. Turtingesni visuomenės sluoksniai ėmė naudoti aromatinius actus kaip maudynių pakaitalą.

Sekanti istorija apie Renesanso laikotarpį.