Po kvapų manijos, kurią kvepalai patyrė Renesanso laikais, XIX amžiuje kvapų menas buvo visiškai sutrikdytas, ypač dėl sintetinių medžiagų atsiradimo. Kvepalai, anksčiau naudoti kaip vaistas, tapo higienos bei grožio preke.

Prancūzijos revoliucija pristabdė parfumeriją. Tuo metu kvepalai buvo labai stipriai siejami su Liudviko XVI dvaru, monarchijos spindesiu ir aukštuomenės turtu. Kvepalai – aukštuomenės privilegijų simbolis, o gyventojai jį atmetė kaip protesto ženklą.

Parfumeriai bandė kurti kvepalus su skambiais pavadinimais, tokiais kaip Parfum de la Guillotine ar kvapas Nation, kad priartėtų prie žmonių ir atskirtų dvaro įvaizdį nuo kvapų. Laimei, šis nusivylimas netruko ilgai. Po kelių metų visuomenę vėl apėmė naujas prabangos ir malonumo šėlsmas, o Paryžius tapo mados sostine. Šis laikotarpis taip pat pažymėjo Eau de Cologne atvykimą į Prancūziją. Gaivus ir citrusinis kvapas sužavėjo šalį, aukštuomenę, net patį imperatorių Napoleoną Bonapartą, kuris visur nešiojosi savo tualeto reikmenų krepšį su brangiu kvapu. Eau de Cologne kūrėjas Jean-Marie Farina labai greitai tapo imperatoriaus oficialiu tiekėju. Jis net sukūrė specialų buteliuką, vadinamą „imperatoriaus ritinėliu“, kuris lengvai tilpo į imperatoriaus batą.

Jo žmona, imperatorienė Žozefina, nešiojo vanilės kvapus, paveikta savo vaikystės kvapų Martinikoje. Ji vėl įvedė sunkesnių ir prabangesnių kvapų madą, įskaitant pačiulį, tonkos pupeles ir medieną.

XIX amžiaus aušroje parfumerija daugiausia egzistavo sausų kvepalų pavidalu. Kvapnūs miltelių mišiniai, pardavinėjami maišeliuose, buvo skirti įterpti į perukus ir drabužius siekiant maskuoti nemalonius kūno kvapus. Imperatoriaus įtaka skatinant higieną ir švarą tapo esminiu rūpesčiu visoms socialinėms klasėms. Pagrindinės higienos praktikos mokomos vaikams mokykloje ir suaugusiems armijoje.

Dėka sintetinės chemijos, atsirado ir sintetinės medžiagos kas tampa tikra revoliucija parfumerijos pasaulyje. Kumarinas pirmą kartą buvo susintetintas 1868 m. anglų chemiko William Henry Perkin. Vanilinas susintetintas 1874 m. vokiečių mokslininkų Ferdinanda Tiemanno ir Wilhelmo Haarmanno. Sintetiniai ingredientai kuriami nuo nulio, be natūralaus atitikmens. Dirbtinis muskusas, aldehidai, jononai ir heliotropinas… dabar naudojami daugelyje kompozicijų. Šios molekulės greitai įsitvirtino didžiųjų parfumerijos vardų dėka, pavyzdžiui, Guerlain su garsiuoju Jicky ir jo vanilino kvapu. Įvedus šias žaliavas, nutolusias nuo gamtos, atsivėrė nauja kūrybinė tyrinėjimo sritis. Atsirado naujos ir abstraktesnės uoslės šeimos, tokios kaip rytietiškos ar paparčių. Parfumerija tapo pramoniniu reiškiniu visoje Europoje. Amžiaus pabaigoje Prancūzija turėjo 300 gamintojų, 2000 pardavėjų ir 20 000 darbuotojų, dirbančių šioje pramonėje!

Modernioji parfumerija ir toliau sparčiai vystėsi visą XX amžių. Iš pradžių laikyti prabangos preke, kvepalai pamažu daugumai tapo kasdieniu aksesuaru.

Nuo pat Belle Époque pradžios žmonės mėgavosi Art Nouveau ir jo keliamu entuziazmu. Paryžiuje atsivėrė kabaretai, koncertinės kavinės, o moteris tapo tikru glamour, chic ir prancūziško elegantiškumo simboliu.

XX a. pradžioje mada ir kvapai susilieja, kad įpūstų parfumerijai naują gyvybę. Kurdamas naują moters siluetą, siuvėjas Paulis Poiret pradėjo naują bangą – sukūrė kvepalus Rosine, pavadintus dukters vardu. Tačiau tikroji revoliucija ir amžinas haute couture bei kvepalų ryšys gimė su Gabrielle Chanel. Sudie korsetai, labas berniukiškam stiliui. 1921 m. Ernest Beaux sukurtus Chanel № 5 Coco skiria išsilaisvinusiai moteriai – tai pirmi kvepalai, kurių kompozicija sukurta su gausia sintetinių aldehidų doze.

Šaltojo karo laikais visų akys nukrypo į Jungtines Valstijas su karaliaujančiu vartotojiškumu. Seksualūs simboliai, mėlyni džinsai ir rokenrolas tapo naujomis paauglių, namų šeimininkių ir vyrų svajonėmis. Pasirodęs tualetinis vanduo užkariauja visų nosis – ypač vyrų.

JAV tendencijoms darant įtaką Europai, 7-ajame dešimtmetyje iš San Francisko gimęs hipių judėjimas pamažu įsitvirtino ir Prancūzijoje: šūkiai „Make love, not war“, protestai prieš Vietnamo karą, kova už seksualinę laisvę, lydima pačiulio kvapo. Kol pastarasis sklido gatvėmis, mados namai siūlė lengvesnes alternatyvas – gaivias ir rafinuotas kompozicijas.

8-ajame dešimtmetyje reklama įgavo vis didesnę reikšmę, darydama įtaka pasirinkimams. Kai atrodė, kad įsigalėjo gaivūs aromatai, 1980-ieji nušlavė nusistovėjusias taisykles, kai kūno kultas pasiekė viršūnę.

10-ajame dešimtmetyje žmonės pradėjo ieškoti švelnumo, grynumo, paprastumo ir autentiškumo. Vyrai ir moterys keitėsi kvepalais, norėjo kvepėti „švariai“ – gėliniais arba net jūriniais aromatais. Persijos įlankos karo ir AIDS plitimo laikais išniro nesąmoningos baimės, tad triumfuodama sugrįžo vanilė, kaip gurmaniškas kvapas, grąžinantis į nerūpestingą vaikystę.

XX amžių baigia tendencija grįžti prie gamtos ir santūrumo.